Kieto kuro katilai – populiariausias pasirinkimas, tačiau ne paslaptis, kad taip yra dėl to, kad seniau kitų šildymo variantų individualiems namams nebuvo, o daugelis gyvena senos statybos būstuose. Keisti šildymo sistemos tipą – labai brangus pasirinkimas, todėl kaip buvo, taip ir liko pas daugelį kieto kuro katilai.
Kieto kuro katilai kūrenami anglimis, malkomis, koksu, medžio pjuvenų bei durpių briketais, jie pasižymi itin geru kainos ir kokybės santykiu ir ilgaamžiškumu. Tačiau jie turi ir savų minusų, dėl kurių jų populiarumas naujos statybos būstuose sparčiai mažėja. Specialistai teigia, kad be reikalo.
Žmonės dažnai klaidingai mano, kad pasirinkus kieto kuro katilą, jie yra tarsi pririšti prie namo ir žiemą negali niekur išvykti. Taip, iš dalies tai tiesa, nes, pavyzdžiui, dujinį katilą galite įjungti ir apie jį pamiršti, o, štai, kietojo kuro katilą reikia nuolat papildyti kuru, užkurti ir prižiūrėti. Tačiau nėra taip, kad prie jo reikia nuolat budėti: modernūs ir šiuolaikiški katilai, pavyzdžiui, žvakės tipo kietasis katilas, kūrenamas anglimi, vienu pakrovimu gali degti net iki penkių parų. Be kita ko, pasirinkus kieto kuro katilą, galima papildomai montuoti ir akumuliacinę talpą, kuri leidžia turėti akumuliacijos rezervą ir rečiau kūrenti katilą.
Tačiau, nepaisant to, kieto kuro katilas turi ir keletą reikšmingų minusų, pavyzdžiui, kad patalpose svyruoja paros temperatūra, nes jis nepalaiko nuolatinės vienodos temperatūros: kol yra kurenamas ir dega – patalpose šilta, o naktį, kai užgęsta – patalpose temperatūra nukrenta.
Taigi, kieto kuro katilas – patikimas sprendimas, norintiems patikimumo, ilgaamžiškumo, mažų šildymo kaštų ir nedidelės investicijos, taip pat tiems, kurių negąsdina tai, kad katilą labiau prižiūrėti ir kurie turės galimybę įsirengti patalpą arba statinį sklype kietajam kurui, pavyzdžiui, malkoms laikyti. Taigi, tai populiariausias šildymo būdas, dabar pasirenkamas rečiau, tačiau tikrai – ne atgyvena.